Renginiai

Europos tėvų, auginančių sutrikusios klausos vaikus, bendrijų federacijos stovykla 2007m.


Liepos 24-29 dieną Airijos kurčiųjų bendrijos ir FEPEDA (Europos tėvų, auginančių sutrikusios klausos vaikus, bendrijų federacija) bendromis pastangomis buvo organizuota „Eurofest07“ – Europos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, stovykla. Vieta renginiui parinkta idealiai – nedidelis ir ramus, bet labai vaizdingas, senus istorijos laikus menantis Karlingfordo miestelis vakarinėje Airijos pakrantėje.

Į stovyklą iš Lietuvos vykome penkiese: Rūta Mackanienė, Eglė Marcinkevičienė su ketverių metų sūneliu Emiliu ir aš, šių eilučių autorė Dominyka Mackanytė.
Kadangi visi FEPEDA Europos šeimų stovykloje dalyvavome pirmą kartą, neturime su kuo palyginti, todėl sunku pasakyti, ar jos visos būna taip gerai organizuotos, ar puiki šiemetinė – tiesiog airių nuopelnas.
Nuo pat pirmųjų žingsnių Airijoje visus dalyvius supo stovyklos rengėjų dėmesys ir gera nuotaika. Jau Dublino oro uoste, vos pradėjus dairytis, kur galėtų būti mus į Karlingfordą turėjęs nuvežti autobusas, prie mūsų priėjo vienas stovykloje dirbančių savanorių ir Airijos kurčiųjų draugijos pirmininkas Bernardas Daly. Pasisveikino tarsi pažintų mus asmeniškai, iš karto supažindino su tėveliais iš Suomijos ir jau visi kartu laukėme kitų atvykstančiųjų. Kai susėdome į autobusą, jau buvome kaip ir pažįstami, todėl stengėmės, kad pradėtų bendrauti ir vaikai. Iš pradžių nedrąsiai žvilgčioję vienas į kitą vaikai netruko susidraugauti.

Stovyklos programa

Draugystei užmegzti ir stiprinti, dalytis patirtimi buvo skirta ir stovyklos programa: vaikams ir jaunimui ji buvo kupina veiklos ir įdomybių, tėvai kasdien gavo naujų žinių ir patirties.
Tėvams pirmoje dienos pusėje vyko seminarai. Šiais metais pagrindinė tema – „Kurčiojo tapatybė. Emocinė savijauta ir savivertė“.
Atrodo, vis mažiau kalbama apie tai, kuris kurčiųjų ugdymo būdas yra veiksmingiausias, vis daugiau dėmesio skiriama tam, kad kurčias vaikas gerai jaustųsi, kuo daugiau pažintų ir viskuo domėtųsi, jaustųsi saugus. O mes, tėvai ir mokytojai, privalome padėti ir skatinti vaiką.
Visada labai įdomu klausyti kurčiųjų lektorių: kaip jie žvelgia į kurčiųjų ugdymą, kaip suvokia save ir kam priskiria, kaip jaučiasi šiame, regis, ne itin kurtiesiems pritaikytame pasaulyje. Žavi Julianne Gillen, bendrojo lavinimo mokyklą lankiusi kurčioji, kuri skaitė paskaitą gestų kalba, pasakojo, kaip nelengva jai buvo girdinčiųjų mokykloje, kai ji jautėsi ne tokia, kaip visi, kai nesugebėdavo išsakyti savo nuomonės, kai vis sukosi jai pačiai sąmoningai nesuvoktas klausimas: „Kas aš esu?“ Tik pradėjusi bendrauti su kurčiaisias ir atradusi atsakymą: „Aš esu kurčioji“, ji pasijuto laisva ir pradėjo ieškoti savo vietos gyvenime.
Ką teko išgyventi, kai gimė girdinti, vėliau apkurto, jai buvo atlikta kochlearinė implantacija, kaip baigė aukštąjį mokslą ir jau kelerius metus dirba kurčiųjų bendruomenėje, o bendrauja sakytine ir gestų kalba, pasakojo psichiatrė Margaret du Feu.
Brendanas Lennonas vedė seminarą apie kurtumą ir raštingumą. Su kurčiu vaiku reikia kuo daugiau bendrauti ir nuo mažens jam skaityti. Kurčiam vaikui itin svarbu išugdyti poreikį skaityti. Raštingumas ir kalba – susiję dalykai: norint, kad vaikas skaitytų, jis privalo turėti tvirtą kalbos pagrindą, antra vertus, skaitymas padeda vystyti kalbą. Gebėjimas įvardyti supantį pasaulį ir išsakyti savo jausmus – visa tai sukuria teigiamą savęs suvokimą. Suvokiamas ir pažinus pasaulis tarsi pats atveria naujas galimybes gyventi pilnesnį ir turtingesnį pasaulį individualiai ir kolektyviai.
Skaitymas kartu su vaiku – vienas būdų plėtoti vaiko kalbą, be to, skaitydami vaikui mes užmezgame ypatingą ryšį su juo. Taip pat labai svarbu, kad vaikas bendrautų su bendraamžiais, tai būtina natūraliam jo vystymuisi. Vaikui reikia mokytis klausyti kito ir reikšti savo nuomonę, diskutuoti ir ginčytis. Kurčiam vaikui kur kas sunkiau bendrauti su girdinčiaisiais, nei atrodo iš šono.
Svarbu paminėti ir tai, kad į stovyklą atvažiavo daugiausia visa šeima – tai yra, ne tik mamos su vaikais, bet ir tėvai, kurie ne mažiau nei mamos išmano apie vaiko kurtumą, domisi, kaip vienas ar kitas problemas sprendžia kitos šeimos, dalyvauja diskusijose. Aišku, vakariečiams lengviau spręsti finansinius klausimus, vis dėlto labai norėtųsi, kad ir mūsų tėvai aktyviau dalyvautų panašiuose renginiuose. Žinau, kad ne vienas jų jaudinasi ir rimtai rūpinasi dėl savo kurčio vaiko ateities, bet nedrįsta to parodyti. Noriu paraginti ir netgi paprašyti tėvelių – aktyviau dalyvaukite, jūsų minčių, nuomonės ir tiesiog buvimo šalia reikia tiek vaikams, tiek ir mamoms.
Pati „Eurofest“ stovykla buvo puiki galimybė sutrikusios klausos vaikams pamatyti aktyvių ir organizacinių gabumų turinčių kurčių ir neprigirdinčių suaugusiųjų pavyzdžius: šie žmonės kartu su girdinčiais registravo dalyvius, nuveždavo kur reikia, prižiūrėjo mažuosius, mokė lipti į kalną ir plaukioti baidarėmis, skaitė paskaitas, vertėjavo, šoko. Vakarais visi rinkdavomės į Karlingfordo bendruomenės centrą, kur kalbėjome, diskutavome, šokome visi kartu: vaikai ir tėvai, kurtieji ir girdintieji, svečiai ir organizatoriai.
Man patiko, kad stovyklos rengėjai ne tik rūpinosi dalyviais, bet ir tvirtai reikalavo, kad mes nevėluotume į renginius ir laikytumėmes tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, visi dalyviai iš anksto gavo „Gero elgesio vadovą“, kur tarp kitų reikalvimų buvo ir šie: tėvai neturi teisės kur nors išvykti nepranešę registracijos centrui; prašymas neišjungti mobiliųjų telefonų; pagal Airijos reikalavimus – nepalikti vaikų be priežiūros. Reikalavimai vaikams buvo tokie: padėti vieni kitiems; gerbti vieni kitus; gerbti gamtą; klausti leidimo; dalytis su kitais. Taip pat prašymai: nesimušti, nemeluoti; neerzinti ir nesijuokti iš kitų vaikų; nebūti grubiems; nevogti ir kt. Gal iš tiesų tiesiog dažniau reikia priminti vaikams, ko negalima daryti.

Svarstyti klausimai

Stovyklos metu vyko FEPEDA valdybos susirinkimas. Daug dėmesio skirta Neįgaliųjų teisių deklaracijai ir Europos neįgaliųjų forumo (EDF) inicijuotai parašų rinkimo kampanijai „Vienas milijonas už neįgaliuosius“, kurios tikslas – surinkti milijoną parašų už Neįgaliųjų teisių deklaraciją. FEPEDA ragina pasirašyti visus tėvus, taip pat paraginti pasirašyti draugus bei bendradarbius. Ypač sėkmingai parašus renka suomiai. Drauge primename skaitytojams, kad pasirašyti galima bendrijos PAGAVA būstinėje arba internetu adresu: http://www.1million4disability.eu .
Per stovyklos renginius svarstytas dar vienas klausimas. Į Olandijos šeimų su kurčiais vaikais bendriją kreipėsi tėvai, kurie augina vaikus, turinčius didelių kalbos sutrikimų. Kai kuriais atžvilgiais šių ir kurčiųjų vaikų poreikiai panašūs, todėl buvo pasiūlyta priimti į FEPEDA tėvų, auginančių vaikus su kalbos sutrikimais, organizacijas. Bendros nuomonės šiuo klausimu prieita nebuvo, nutarta surinkti daugiau informacijos.
Labai greitai prabėgo „Eurofest07“ stovyklos dienos. Po dvejų metų FEPEDA sovyklą ketinama rengti Italijoje. O šiais metais dalyvavo daugiau kaip 200 žmonių iš 14 Europos šalių. Organizatoriams puikiai talkino beveik 50 savanorių, atvykę taip pat iš įvairių Europos šalių.
Kiekvienas stovyklos dalyvis renginį matė „ iš savo kampo“, pasisėmė savo saują įspūdžių.

Pasakoja Dominyka

Organizatoriai į stovyklą atvykusius vaikus ir jaunimą suskirstė į grupes pagal amžių. Aš patekau į jaunimo grupę nuo 15 metų. Kiekvieną dieną iš pat ryto mes rinkdavomės prie įlankos ir užsiimdavome aktyviu poilsiu.
Pirmą dieną mus mokė irkluoti baidares. Organizatoriai pasirūpino mūsų saugumu: visi apsirengėme neperšlampamus drabužius. Pirmiausia mokėmės irkluoti, o paskui bandėme plaukti savarankiškai.
Antrą dieną mūsų grupei buvo surengtos alpinizmo pamokos. Buvo labai įdomu: prisisegėme virvėmis ir turėjome kopti į kalną. Žinoma, prieš tai treniravomės ant dirbtinių kalnelių. Buvo labai sunku, bet ir labai smagu.
Trečią dieną vyko baidarių lenktynės. Aš patekau į baidarę kartu su mergaite iš Čekijos. Mūsų baidarė vieną kartą apvirto ir mes įkritome į vandenį. Visiems buvo smagaus juoko, bet vis dėlto mūsų nepaliko, prie mūsų priplaukė vienas vaikinas ir padėjo įlipti į baidarę. Varžybos buvo tikrai draugiškos ir visiems buvo daug džiaugsmo.
Kiekvieną vakarą airiai organizavo teminius vakarus: mes šokome airiškus šokius ir ragavome airiškų valgių.
Bet svarbiausia, kad stovykloje aš susiradau daug draugų iš visos Europos, mes susidraugavome ir jautėmės kaip šeima. Labai smagu būti kartu, sužinoti, kaip kurčiųjų jaunimas gyvena kitose šalyse, kaip mokosi ir ką veikia laisvalaikiu. Tik viena blogybė: ateina laikas, kai reikia skirtis. Visi apsikabinę verkėme, žadėjome nepamiršti vieni kitų.
Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti Airiją, sužinoti jos istoriją ir, žinoma, susirasti draugų. Po dvejų metų tokia stovykla tikriausiai bus organizuojama Italijoje. Aš tikrai važiuosiu. Visam Lietuvos kurčiųjų jaunimui noriu pasakyti: mokykitės anglų kalbos, domėkitės pasaulio bei savo šalies istorija ir … taupykite pinigėlius, kad galėtumėte pajusti malonumą, kuris neturi kainos. Tikiuosi, kad po dvejų metų mes geriau pažinsime ne tik kitų šalių kurčiuosius, bet ir vienas kitą Lietuvoje.

Pasakoja Eglė

Į Europos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, stovyklą išvykome kartu su keturmečiu sūnumi Emiliu.
Man patiko organizatorių puikus komandinis darbas, gerai suplanuota darbotvarkė bei darnus savanorių darbas.
Mus apgyvendino atskiriame kotedže, kuriame buvo visi komunaliniai patogumai, todėl jautėmės beveik kaip namuose.
Tėvams organizatoriai vedė seminarus įvairiomis temomis: apie kurčiojo asmenybės vystymąsi, psichologinį ir socialinį bendravimą, ugdymą ir t.t. Seminarų metu lektorių paskaitas kurtiems tėvams vertė net penki gestų kalbos vertėjai: tarptautinės, anglų, vokiečių, ispanų ir suomių, be to, paskaitos tekstas buvo rašomas multimedijos ekrane. Girdintiems tėvams talkino kalbų vertėjai.
Kol tėveliai dalyvaudavo seminaruose, su vaikučiais dirbo savanoriai auklėtojai. Vaikai buvo suskirstyti į penkias grupes: 0-3 metų, 4-7 metų, 8-11 metų, 12-17 metų, 18 metų ir daugiau.
Mano sūnus pateko į 4-7 metų amžiaus grupę, kuri buvo pavadinta „Linksmųjų bitučių“ klubu. Emilis būdavo klube nuo 10 iki 17 val. Čia jis kartu su kitais vaikučiais iš Europos šalių buvo ugdomas. Vaikai žaidė, piešė, karpė popierių, šoko. Sūnui labai patiko Gyvūnėlių diena. Tą dieną vaikų veidukai buvo išmarginti kaip koks nors gyvūnas – katė arba tigras, meška arba pelėda. Emilis tądien tapo katinu. Be to, į grupę buvo atvežtas mažas zoologijos sodas – šinšila, smauglys, driežas iguana, apuokas, pelėda bei juodasis kiškis. Mažieji patyrė daug teigiamų emocijų, stengėsi paliesti visus gyvūnėlius.
Emilis susidraugavo su smaugliu – gyvūnas draugiškai vyniojosi jam ant kaklo. Keturmečiui sūnui toks bendravimas su gyvūnėliais suteikė daug džiaugsmo.
Po seminarų laisvalaikiu tėvams buvo organizuojamos ekskursijos po viduramžius menantį miestelį. Jį supa vaizdinga Karlingfordo įlanka, kurioje paplaukiojome jachta, aplankėme senos pilies griuvėsius, bendravome su kitais tėvais bei dalijomės savo šeimos patirtimi auginant negirdinčius vaikus.
Įdomu, kad gausiame būryje girdinčių tėvų buvo ir kurčių tėvų šeimos: Vokietijos – trys, šeimininkų airių – trys, Suomijos – trys bei viena iš Lietuvos. Daugiausia bendravau su vokiečių bei airių šeimomis.
Paskutinę dieną šeimoms buvo organizuotos kelionės. Vienos vyko į Dubliną, kitos – į Mourno kalnus.
Atsisveikindami organizatoriai suruošė smagią vakaronę, kurios metu mokėmės šokti airiškus šokius, mušti airišką būgną. Smagi nuotaika nepaliko visą vakarą. Tėveliai linksminosi, o savanoriai prižiūrėjo jų vaikučius, kurie šokinėjo ant pripučiamų čiužinių, žaidė įvairius žaidimus. Smagu buvo visiems – ir dideliems, ir mažiesiems.
Buvo labai malonu ir naudinga dalyvauti puikiai suorganizuotame renginyje.

Dominyka MACKANYTĖ
Eglė MARCINKEVIČIENĖ
Joana VANAGIENĖ