Lietuvos kurčiųjų mėnesio žurnalo „Akiratis“ straipsnis-interviu su psichologe Rūta Mackaniene

Lietuvos kurčiųjų mėnesio žurnalo „Akiratis“ straipsnis-interviu su psichologe Rūta Mackaniene

Psichologės darbai, įtakoję užimtumo politiką ir jaunąją kurčiųjų kartą

Laima LAPĖNIENĖ

Tarptautinių projektų autorė ir koordinatorė, EuroPsy kurčiųjų psichologė Rūta Mackanienė per du dešimtmečius savo parengtais projektais ne tik paveikė visą neįgaliųjų užimtumo politiką Lietuvoje, bet ir prisidėjo ugdant naują, drąsią, savimi pasitikinčią kurčiųjų kartą. Pastaraisiais metais psichologės mokslinė, projektinė ir praktinė veikla buvo vainikuota dviem be galo svarbiais įvertinimais: ji praėjusį rudenį gavo EuroPsy Europos psichologijos sertifikatą, o prieš kelias savaites jos koordinuojamas projektas ,,Kartu” sulaukė Europos Sąjungos komisarės Marianne Thyssen dėmesio.

„Akiračio“ redakcija sveikina ir džiaugiasi gerbiamos Rūtos nuveiktais darbais bei jos indėliu Lietuvos kurčiųjų bendruomenei. Ta proga ją kalbina korespondentė Laima LAPĖNIENĖ. Interviu – apie jos kelią į kurčiųjų pasaulį, kuris prasidėjo gimus kurčiai dukrai Dominykai ir tęsiasi iki šiol. Apie tai, kaip radikaliai pakeitusi savo gyvenimą ji atvėrė naujus kelius ir galimybes visiems dukros likimo draugams bei apie troškulį, tikėjimą, meilę ir viltį, kurie vedė ir veda šią drąsią, jautrią, išmintingą ir mylinčią Motiną pirmyn. Taip pat apie jos misiją kurtiesiems ir gyvenimo pilnatvę, apie kurią kalbėdama, daug skausmo, sunkumų, iššūkių, nesupratimų ir nesusipratimų išgyvenusi moteris sakė: ,,Šiandien, čia ir dabar, galiu pasakyti: aš esu laiminga.” 

Gerbiama Rūta, suprantama, kad į kurčiųjų pasaulį jus atvedė prieš dvidešimt aštuonerius metus su klausos negale gimusi dukrelė Dominyka. Kaip priėmėte šią žinią jūs? Ar greitai pavyko su ja susitaikyti?

Iki dukrytės gimimo neturėjau jokios patirties bendraujant su kurčiaisiais. Žinoma, kad žinia apie dukters kurtumą pribloškė. Mano dukrytė gimė 1991 m., kai Lietuva kovojo už savo laisvę. Kai ji pradėjo lankyti kurčiųjų darželį, buvo sudarytos net trys vaikų grupės ir didesnė tėvų dalis buvo girdintys. Mes, girdintys tėvai, palaikėm vieni kitus ir stengėmės viską daryti dėl savo vaikų ateities, jų ugdymo, jų džiaugsmo. Bendraujame ir dabar, kai visi jau turime anūkų. Nežinau, ar galima sakyti, kad įvyko susitaikymas. Tiesiog visa šeima: seneliai, vyresnioji sesutė, giminė ir draugai mokėmės bendrauti ir gyventi kartu su Dominyka, pagal ženklų pasaulį, pagal jos pasaulį. Dominyka su sesute net buvo susikūrusios savo gestus ir ji augo pilnavertiškoje komunikacijos ir informacijos aplinkoje. Atrodė, kad Dominyka – iš dangaus nusileidęs mažas stebukliukas ir dar kalbantis gestais. Susitaikymas – tai priėmimas. Tai begalinė motiniška meilė vaikams: noras, kad vaikas būtų laimingas, džiaugtųsi gyvenimu ir augtų laisvas, pagal prigimtį, kad priimtų save ir drąsiai eitų į gyvenimą. Turbūt tai svarbu kiekvienai mamai. O ar įmanoma girdintiems susitaikyti su žinia, kad jų vaikas kurtysis? Labai daug „spalvų“ atradau kurčiųjų pasaulyje, tiek daug pasakoju apie jų pasaulį girdintiems! Mes su Dominyka daug keliavome su tarptautiniais projektais ir, keliaujantys kartu, tarptautiniai  partneriai matė, kaip mes bendraujame, kiek daug juokaujame, kiek daug reiškiame emocijų, kaip Dominyka pagauna subtilų humorą, kaip ji pamato žmogaus vidinį pasaulį, ir kiek daug laimės mumyse, džiaugsmo. Tai svarbiausia.

Norėdama iki pačių gelmių suvokti savo dukros pasaulį ir kiek įmanoma daugiau padėti jai, priėmėte radikalius sprendimus: atsisakėte darbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei dramos vadovės darbo Lietuvos vaikų ir jaunimo centre  ir kibote į psichologijos studijas. Kaip ir kada Jumyse įvyko tas lūžis, davęs suprasti, kad būtent psichologijos studijose  rasite pagalbą ir atsakymus į daugelį klausimų?

Gal nebuvo tokio kaip ir lūžio. Dirbau teatre, dar papildomai turėjau jaunuolių paauglių teatro grupę. Darbe reikėjo pedagoginių ir psichologinių žinių. Kai sužinojau, kad dukrytė negirdi, nuvykome konsultacijai pas surdopedagogą, dabar jau šviesaus atminimo Alfonsą Mitkų. Jį juokais vadindavau krikštatėviu, nes būtent jis atnešė ką tik naujai išleistą knygą „Pedagoginė psichologija“ ( Gage N.L., Berliner D.C.) ir pasakė, kad man tai turėtų būti labai įdomu. Mes kalbėjom gal apie keturias, penkias valandas. Klausinėjau apie kurčiųjų pasaulį, apie jųbendravimą ir bendruomenę, suvokimą, apie jų paauglystę, apie jų meiles, nusivylimus, apie kurčiųjų gyvenimą. A.Mitkus pakvietė mane apsilankyti kurčiųjų mokykloje (dabar LKNUC), jo auklėjamoje paauglių klasėje. Kai su dukryte nuvykau, pamačiau kaip jie, jauni augaloti paaugliai, viską stebi, reaguoja, kaip jie bendrauja, kokia jėga slypi  jų akyse. Surdopedagogas kažką jiems aiškino gestais. Mačiau, kaip jie savo poza rodė, kad jiems aš –  girdinti,  neįdomi. Ir staiga, visiems sužibo akys, jie pašoko ir prilėkė prie Dominykos, jai rodė gestais, tukseno į grindis ir bendravo su ja, nuoširdžiai, šiltai, dėmesingai. Taip, mano dukryte atsidūrė tarp savų. Ir tai svarbiausia. Neįmanoma papasakoti, kokia ramybė atėjo į mano vidų ir, su kokiu dėkingumu stebėjau nuoširdų šešiolikmečių  jaunuolių bendravimą su maža trimete mergaite. Jie buvo iš to paties pasaulio. Aš jau žinojau, kad norėsiu būti tarp kurčiųjų, turėti kurčiųjų teatro trupę, rengti pasirodymus, šviesti ir ugdyti juos, vesti grupes. Tuomet pradėjau studijuoti pedagogiką ir psichologiją. Baigiau etikos bakalauro studijas; psichologijos bakalauro studijas;  pedagoginės psichologijos magistrą ir socialinės psichologijos magistrą. Pasikartosiu, tai nebuvo tokio kaip ir lūžio, tai vyko paraleliai: šeima, vaikučių ugdymas, darbas teatre, dramos būrelis, psichologo darbas kurčiųjų profesiniame centre. Palaipsniui psichologo darbas nustelbė viską ir palikusi kitus darbus, atsidaviau darbui su kurčiais.

Kada suvokėte, kad kurtieji yra Jūsų gyvenimo misija, kuriai atiduodate savo širdį ir protą?

Sunku pasakyti, kada tai suvokiau. Kad norėjau labai daug ką padaryti kurčiųjų labui, tai tiesa. Bet tuomet negalvojau, kad tai mano misija. Pradėjusi dirbti buvusiame Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio rengimo centre, dabar Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre,  turėjau labai daug idėjų ir noro praplėsti ir padaryti kokybiškesnį profesinį mokymą kurtiesiems. Turėjome galimybę apsilankyti Europos kurčiųjų profesinio mokymo įstaigose. Sužavėjo Austrijos pavyzdys, kur parengimas toks stiprus, kad girdintieji, norėdami pakliūti į kelias jiems skirtas laisvas vietas, turėjo praeiti didelę atranką. Vėliau centre dirbau direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir tikėjausi, kad galėsim pasiekti tokios kokybės. Bet gyvenime aplinkybės susiklostė taip, kad pradėjau dirbti psichologe LKD. Tuo metu buvau vienintelė psichologė, kuri mokėjo gestų kalbą. Tikėjausi, kad mūsų, kurčiųjų psichologų, bus daugiau ir mes, susibūrę kartu iš visos Lietuvos, galėsim nuveikti kurtiesiems daugybę naudingo darbo, teikdami kompleksines psichologines paslaugas. Taip, norų daug buvo. Ir padaryta daug. Gal ne viskas, ką buvau sugalvojusi, bet daug.

    Gal tik dabar suvokiu, kad mano misija yra kurtieji. Kai peržvelgiu padarytus darbus, rezultatus ir, kai suprantu, kad dar vis dėlioju ateities planus, susietus su kurčiaisiais. Tai galiu tik pasidžiaugti, kad mano misija – kurtieji.

Kaip gimė pilotinio projekto dėl kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų įdarbinimo naujo modelio išbandymo idėja?

2004 m. tyrimo „Neįgaliųjų asmenų integracijos į darbo rinką teisiniai ir psichologiniai ypatumai“ ( R. Mackanienė ir prof. R.Bandzevičienė)  apklausos parodė, kad vienintelis būdas kurtiesiems įsidarbinti buvo pažįstamų, giminių ir pedagogų pagalba, trūksta profesionalių specialistų, kurie padėtų kurtiesiems rasti laisvą darbo vietą, atstovautų kurčiuosius. 2004 m. Lietuvai įstojus į ES ir atkeliavus Europos Bendrijos iniciatyvai EQUAL, atsivėrė didelės galimybės pritaikyti įdarbinimo tarpininko darbo modelį, sukuriant kurčiųjų įdarbinimo tarnybą. EQUAL projekto „Asmenų su klausos negalia integravimas į darbo rinką“ idėja – įdarbinimo tarpininkai. Tai buvo naujovė. Tai buvo iššūkis. Kartu su suburtomis vystymo bendrijomis ir su Socialinės ir darbo apsaugos ministerija, įtraukiant savivaldybes ir politikus, dirbome pusę metų, kol išgryninom pagalbos neįgaliesiems idėją ir buvo patvirtintos įdarbinimo tarpininko pareigos.

Jūsų koordinuojamas projektas ,,Kartu“  ir jam duris atvėrę ankstesni trys  kurčiųjų užimtumo plėtrą skatinę projektai sulaukė į Lietuvą atvykusios Europos Sąjungos užimtumo, socialinių klausimų, įgūdžių ir darbo jėgos judumo komisarės M. Thyssen dėmesio ir įvertinimo. Kokius jausmus, emocijas išgyvenote? Gal tai įkvėpė Jus naujoms idėjoms, projektams?

Emocijos – tik teigiamos. Aukštas įvertinimas skatina ir įpareigoja tęsti pradėtus darbus. Visi projekto darbuotojai dėkoja komisarei M. Thyssen, kad skyrė savo brangų laiką mūsų projektui ir atvyko į Lietuvos kurčiųjų draugiją bei Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centrą. Mus tai labai motyvuoja. Kurčiųjų bendruomenei  reikia paslaugų, kurios suteiktų jiems jaustis savarankiškais, kas keltų jų savigarbą, saviraišką ir psichologinę sveikatą. Bendradarbiaujant su tarptautiniais partneriais, matau, kokias paslaugas gauna kurtieji svečiose šalyse. Norėčiau, kad kurtieji Lietuvoje turėtų paslaugų paketą, perkeliant visas gerąsias tarptautines praktikas. Taip pat, jau keletą metų, brandinu vieną idėją. Jei pavyktų įgyvendinti, galėtų ir tarptautiniai partneriai mokytis iš mūsų.

Esate ne tik didžiulio masto  projektų autorė ir koordinatorė, bet ir vienintelė kurčiųjų psichologė, kuriai suteiktas EuroPsy Europos psichologijos sertifikatas. Tai suteikė galimybę konsultuoti ne tik Lietuvos, bet ir kitose ES šalyse gyvenančius kurčiuosius.  Su kokiomis problemomis jie dažniausiai susiduria? Ar drąsiai kreipiasi pagalbos?

EuroPsy sertifikatas suteikia teisę teikti paslaugas visose 36 šalyse, kurioms atstovauja EFPA, įskaitant ir Rusiją. Man didelė garbė būti sertifikuota Europos psichologe. Bendradarbiauju su daugeliu šalių psichologais. Dalinamės patirtimi, vykdome bendras programas ir, esant poreikiui, konsultuoju tiek girdinčius, tiek kurčiuosius. Tenka teikti psichologinę pagalbą užsienyje gyvenantiems lietuviams, o dažniausia konsultuoju asmenis, kurie atvyksta į Lietuvą. Kurtieji kreipiasi įvairiausiais klausimais, kaip ir girdintys. Problemos tos pačios: asmeninės, šeimyninės, vaikų auklėjimo, kartų konfliktai, profesinio pasirinkimo, darbo problemos ir pan. Trūksta psichologų, tik, labai gaila, kad užmokestis neadekvačiai mažas, kaip eilinio darbuotojo be išsilavinimo. Labai tai liūdina. Bet, tikiuosi, kad tai išsprendžiama ir pasipildys mūsų gretos.

Be galo daug nuveikėte ir darote kurčiųjų labui. Ar niekada nesigailėjote, kad palikusi teatrą, visa savo esybe pasinėrėte į kurčiųjų pasaulį?

Kurčiųjų pasaulis pilnas ir spalvingas. Jame yra vietos ir teatrui ir psichologijai ir organizacinei veiklai. Matyti projektą iš “paukščio skrydžio”, sudėlioti visas detales ir kryptį – padeda teatrinė patirtis, o įžvelgti visas subtilybes, pajausti kiekvieną dalyvio poreikį, psichologinę savijautą ir įvertinti – psichologijos praktika. Taip, kad teatro nepalikau, jį pasiėmiau į kurčiųjų pasaulį ir integravau kitomis formomis. Todėl galiu tik palinkėti visiems, kad mokytųsi, siektų žinių, įgytų kuo įvairesnę patirtį, tobulėtų.

Ką ši veikla, žinios, patirtis, išgyvenimai, susitikimai davė Jums kaip žmogui, asmenybei ?

Linkėdama siekti žinių, įgyti naujų patirčių, jas integruoti į save, linkėčiau dar, kad sukaupta geroji patirtis būtų subrandinta iki tokio lygio, kad galėtumėte ją grąžinti pozityviąja išraiška savo aplinkai, vaikams, bendruomenei, savo Tėvynei. Tai yra svarbu kiekvienam. Tai ugdo, augina, brandina. Esu nuolat mokymosi, paieškų ir atradimų procese.

Kas yra Jūsų, kaip be galo veiklios ir aktyvios moters, stiprybės ir  įkvėpimo šaltinis?

Troškulys. Kaip trokštančiam žmogui norisi atsigerti, taip man vis norisi įgauti daugiau žinių, patirties ir, atsigaivinus, perduoti aplinkai. Nesibaigiantis veiksmas, judėjimas, kurį inicijuoja trys pagrindinės vertybės. Tikėjimas. Tikiu, kad viskas bus gerai, kad žmonės gali suklydę pakilti ir eiti pirmyn; kad jie gali atsiprašyti ir daugiau nedaryti blogų darbų; kad jie gali būti geresniais ir tobulėti.  Meilė.  Jaučiu, kaip mane užvaldo gerumo jausmas, tarsi didele banga. Jis mane lydi, kartais tyliau laukdamas savo pasireiškimo, o kartais tiesiog veržiasi per kraštus ir noriu dalintis tuo, kuo išgyvenu. Viltis. Daug įvairių situacijų tenka išgyventi visiems ir man pačiai. Ateina pas mane su problemomis, sielvartaudami, tačiau visi tikisi, jie turi vilties, kad bus geriau. Sako, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė-patirtį, patirtis-viltį. Turiu vilties.

Kokie jausmai, mintys kyla Jums pačiai peržvelgiant savo dvidešimties metų didžiulį nuveiktą darbą kurčiųjų labui? Ar jaučiate pilnatvę? Kas labiausiai džiuginą širdį?

Atsakinėdama į jūsų klausimus, pajaučiau metų tėkmę, kiek ko padaryta, kas kur vyko. Gal daug. Gal galėjo būti daugiau. Dabar pagalvojau, tik dvidešimt metų. Kiek dar galima daug nuveikti. Jaučiu pilnatvę, bet dar turiu ateities planų. Džiaugiuosi jaunąja kurčiųjų karta, džiaugiuosi jų atžalomis, džiaugiuosi dukters šeima, savo anūku ir anūke. Amžinasis gyvybės ratas.

Kokią norėtumėte matyti Lietuvos kurčiųjų bendruomenę ateityje, ko jai linkėtumėte?

   Savo darbais pasodinau medį šioje dirvoje, kiti sodina kitoje. Džiugu, kai matau, kad viskas ne veltui, kad medis davė vaisius. Man  svarbu, kad pasaulis tobulėtų ir, kad kiekvienas sodintų, puoselėtų ir augintų savo medžius – įgyvendintų savo siekius. Lietuva laisva, mūsų vaikai jau auga nepriklausomoje valstybėje. Kurtieji turi plačias galimybes siekti mokslų, keliauti, bendrauti. Linkiu, kad kurčiųjų pasaulyje būtų užaugintas toks sodas, į kurį visi norėtų ateiti ir atsigaivinti, grožėtis ir jausti ramybę.

Gerbiama Rūta, dėkoju už nuoširdžiai ir jautriai  išsakytas mintis, pamąstymus. Gėriuosi Jūsų protu, širdimi ir išmintimi. Linkiu didžiausios sėkmės įvairiapusėje veikloje ir begalybę džiugių akimirkų šeimoje.

Translate »