Tema: Discover Informal Education to reduce Early School’s Leaving
Trukmė: 2014m. lapkričio 23-30d.
Dalyviai: Rūta Mackanienė, Augustė Maziukaitė, Laurynas Bitaitis
Šalys: Lietuva , Čekijos Respublika, Latvia, Lenkija, Rumunija, Didžioji Britanija ir Turkija.
Pagrindinis tikslas – aptarti problemas ir pasidalinti tarptautine patirtimi dėl vaikų, anksti paliekančių švietimo įstaigas.
WELCOME
Congratulations! You are a partner in the Training Course “Discover Informal Education to Reduce Early School Leaving” and you are among the 27 participants that will take part in the Exchange with groups from Czech Republic, Italy, Latvia, Lithuania, Poland, Romania, United Kingdom and Turkey!
European Union as being the foundation which is very sensitive to the education issue and scientific researches, takes up its position. It maintains all the opportunities in terms of facilitating the education circumstances which has already had rate of literacy 99,9 %.
European Union specified its frame in order to reach the 2020 targets which is determined by The Erasmus + Programme. Accordingly the importance of education and its place is vital. Nowadays, when the rate of school leaving is concerned by research community center Eurostat, the rate appeals to be 12 % among European Union of 28 countries. (the rate of lycee graduates between the ages of 18-24 )
But the rate of Turkey appeals to be 38%, which means that Turkey should struggle more in this area. Concerning that Turkey will join the European Union and the target of EU is %10 for 2020, taking some precautions is a must for Turkey. It shows the necessity of writing a Project on this issue, proving the reasons of school leaving in order to decrease the amount.
The Project period includes the examination of school leavings in details, about the relationship between inclusion and exclusion, by preparing inquiries of application of common public education and formal training together, leaving schools and it also includes the school visits. Moreover the cultural activities are included. The inquiries which will be prepared during the Project period and be applied concurrently by the Project partners , will reveal the scientific results of the reasons of school leavings.
The Project participants will improve their non-informal learning skills, so that they will facilitate the capacity of their participant companies At the end of the Project the visibility of Erasmus+ will be increased and it will lead and inspire the other school leaving projects to start.
INTERCULTURAL EVENINGS
During the Course we are planning to arrange Intercultural Evening for each country. You will present your own cultures – national, regional, personal or any kind of culture you feel represents you! These presentations should be interactive. It should not be a “lecture” but should be done in a creative way. You can see when is the evening of your country in the daily program. You can also make a presentation of your organization.
This means that all options are possible. A culture may be presented by a song, a game, a story, a poem, a dance, Power Point, video, some typical drinks or food, etc. You may bring pictures, music or anything which you consider to be helpful to present your culture. There will be a computer and data projector available.
PRISIMINIMAIS DALINASI KURSŲ DALYVĖ AUGUSTĖ MAZIUKAITĖ
Vilniaus „Psichosocialinės ir darbo integracijos centro“ atstovai Rūta Mackanienė, Laurynas Bitaitis ir Augustė Maziukaitė, labai džiaugiasi turėję galimybę dalyvauti dar viename Erasmus+, organizuotame tarptautiniame projekte. Šių metų (2014) lapkričio 23 – 30d. vykusiame projekte, „ Early school leaving „ aptarėme ir pasidalinome savo patirtimi apie Lietuvos vaikus ir jaunimą, kurie nusprendžia nebelankyti ugdymo įstaigų. Daug statistinės informacijos sužinojome iš pačių organizatorių Turkų ir kitų dalyvavusių šalių ( Italija, Anglija, Lenkija, Latvija, Rumunija, Čekija ) atstovų. Norėdami perteikti projekto atmosferą, dalinamės savo išgyvenimais ir gražiausiais atsiminimais.
Turkija
O dabar Lietuva…Sėdžiu terasoj, prieš mane dovanotas puodelis ant kurio pavaizduoti gražiausi Turkijos vaizdai. Virš jų užrašas „Turkey Istanbul “. Užrašas, kurį perskaičius galvoje atgimsta nuostabiausi prisiminimai. Puodelyje kava, bet ne tokio pat skonio kaip ten… Turkijoje. Kava todėl, kad būdama Stambule gėriau daug kavos. O skoniai ir kvapai gali mus mintimis grąžinti į vietas, kur buvome. Paslapčia, kai niekas nemato ir negirdi, nuskraidinti mus atgal, kur buvo taip gera.
Oras dabar rudeniškas. Dangus apsiniaukęs ir nematyti nei menkiausio saulės spindulėlio. Tik kažkodėl vidury žiemos čiulba paukščiai. Klausau jų ir prisimenu, kad ten oras buvo toks pats. Nors pagalvojus apie Turkiją įsivaizduodavau, kad ten turėtų būti karšta. Kad saulė turėtų šviesti taip, jog norėtume išlįsti iš mus apgaubiančių šiltų rūbų. Ir užtektų tik jos, saulės, šilumos. Tuo metu, kai buvome Turkijoje taip nebuvo. Dangus buvo ūkanotas ir daug lijo. Lietaus lašai vis barbeno į viešbučio langus, o išėjus į lauką, vėjas glostė mūsų dar nuo vandens neišdžiūvusius plaukus. Keista, bet tas oras nedarė įtakos nuotaikai. Gal kaip tik kėlė romantiką ir didesnio bendravimo su dalyviais troškimą.
Pradžioje susipažinimai. Su aplinka, žmonėmis, gyvenimo sąlygomis. Tik atvykus į viešbutį, pastebėjome du besišnekučiuojančius vaikinus. Tai buvo Italijos atstovas Ali ir Čekijos – poetas Tomaš. Jie smagiai kalbėjosi, bet pamatę mus pasidomėjo ar mes taip pat esame projekto dalyviai. Tada net nepagalvojau koks šiltas ir nuostabus bendravimas su jais mūsų laukia. Praėjus pirmam ir paskutiniam laisvesniam vakarui, išaušo nauja diena. Projekto vadovas, Turkijos atstovas, Erdemas mėgo daug šnekėti. Gvildenti įvairius klausimus susijusius su mokyklomis, mokslu, ugdymu ir pan. Man buvo gera žiūrėti į 25-metų vyrą, taip užsidegusį savo darbu. Vesti tokį projektą ir suvaldyti virš 20 žmonių nėra lengva. Kiekvienas turi savo mintis, norus, įsivaizdavimus. Džiaugiuosi, kad visą dieną nagrinėjome įvairiausius klausimus apie jaunimo mokymąsi, kūrėme planus ateičiai, kaip galime gerinti situaciją ir dalintis patirtimi tarp savo šalių. Vakarais vis tiek rasdavome laiko vieni kitiems. Ir tai buvo pačios brangiausios akimirkos.
Neturėjome daug laisvo laiko apžiūrėti miestui. Gal todėl viską, ką spėjome pamatyti vertinome dar labiau. Pavyzdžiui pasivaikščiojimus prie jūros ir ramų jos vandenį. Pirmą kartą atėjus į pakrantę mus apspito daugybė kačių. Jų ten buvo gal per 30! Niekur anksčiau nebuvau to mačiusi. Ne šunys, ne balandžiai, kaip mes, lietuviai esame pratę, o katės. Neturėjome jokių skanėstų gyvūnėliams, todėl jie greitai mus paliko. Būdami pakrantėje padarėme daug gražių nuotraukų ir judėjome toliau. Pakeliui užklydome į kavinukę, papuoštą tradiciniais turkų motyvais. Viduje grojo skambi ir rami muzika. Visi devyni susėdome prie didelio stalo ir dauguma užsisakė tradicinio gėrimo – sahlep. Tai karštas, riebus gėrimas, gaminamas iš pieno ir sahlep miltelių. Geriamas žiemą, paskanintas cinamonu. Jis buvo panašus į mūsų lietuvišką sutirštintą pieną. Pasisaldinę gyvenimus skubėjome grįžti į viešbutį kur mūsų laukė dar viena paskaita.
Kitą kartą keliavome į miestą. Kelionė autobusu truko valandą. Tačiau, net ir laikas praleistas važiuojant buvo smagus ir nevargino, nes visi daug bendravome. Aplankę jūrininkų mokyklą ir muziejų pasijutome išalkę. Nusigavę iki Stambulo centro susiradome jaukią kavinukę, kur valgėme kebabus. Tiesa, vyrams jie pasirodė per maži. Todėl teko leistis į dar vieną kelionę, į įvairesnio maisto paieškas… Tada mums atsivėrė naktinė Turkija. Vietiniai gyventojai kviečiantys užeiti į jų kavines ar barus ir paskanauti skirtingų patiekalų. Taip klaidžiodami nedidelėmis gatvelėmis netyčia sutikome kitą projekte dalyvavusių žmonių grupelę. Kas sukėlė netikėtumą ir džiugesį. Komfortą ir šilumą kėlė lemputėmis papuošti medžiai ir kavinių stogai. O draugiški turkai provokavo nuoširdžias šypsenas mūsų veiduose.
Dabar sėdėdama terasoje pagavau lietuviškos žiemos įšalą, todėl keliuosi į vidų. Įėjus į šiltus namus keičiasi ir prisiminimai. Dar vienas dalykas leidęs pažinti kitus projekto dalyvius ir jų šalies tradicijas buvo kultūriniai vakarai. Kur ir mes pristatėme savo tradicinį maistą, pasakojome apie gražiausias Lietuvos vietas bei veiklas. O pabaigai palikome smagiausią veiklą – žaidimą „ pele, pele, pas ką žiedas žydi? “. Šaunu buvo išjudinti projekto dalyvius ir su jais pasidalinti viskuo ką turime geriausio. Kitų šalių pristatymai taip pat buvo nuostabūs ir šilti. Buvo be dar daugiau žaidimų, dainų ir šokių. Visa tai išlaisvino ne tik bendravimą ir mintis, bet ir mūsų kūnus. Niekada nepamiršiu turkiškų šokių ir kaip įsijutusios juos šoko čekų merginos. Gražu žiūrėti kaip žmonės atsipalaiduoja ir pažįsta naujus dalykus, šiuo atveju judesius ir ritmą. Po kultūrinių vakarų norintys juos tęsti rinkdavosi kambaryje 203. Kambario šeimininkai: lietuvis Laurynas, italas Ali ir čekas Tomaš, mielai priimdavo svečius į savo erdvų pokalbių būstą. Ten pratęsdavome dalinimąsi savo tradicijomis ir mintimis. Juk visi žmonės mėgsta bendrauti, tam mes ir esame sukurti.
Po tokių vakarų, kurie baigdavosi 3 val. nakties, o gal dar vėliau, lįsdavome į savo šiltas lovas. Kur galėdavome pailsėti nuo negimtos kalbos ir pastovaus „ lietuvių – anglų “ žodyno, veikiančio mūsų galvose visą dieną. Naktis ir miegas nebuvo tokie svarbūs. Norėjosi greičiau keltis ir toliau mėgautis laiku, kuris mums dar liko. Tik projektui artėjant į pabaigą supratau, kokie artimi tapo dauguma dalyvių vieni kitiems. Kiek daug galėjome sužinoti ir pajausti vos per septynias dienas. Dienas, kurios buvo nepakartojamos ir kupinos įvairių patirčių! Paskutinėmis dienomis lankėmės ir kitose mokyklose. Stebėjome mokinius ir tyrinėjome mokyklų aplinką. Vieną dieną, kai dalyvavome turkų mokytojų konferencijoje, netikėtai išlindo saulutė. Ir dalyvius apėmė noras pramankštinti raumenis, parodyti savo gabumus ir komandinio žaidimo išmanymą. Taigi projekto dalyviai iš Italijos, Lietuvos, Anglijos ir Lenkijos sudarę darnią futbolo komandą, bandė pasipriešinti turkų moksleivių komandai! Šalių atstovės merginos palaikė saulėje su kamuoliu įvairius triukus rodančius vaikinus. Širdyje laimėjo projekto dalyviai, bet taškų skaičiumi tądien pranašesni pasirodė Turkijos moksleiviai. Nenuleidome galvų užklupus draugiškam pralaimėjimui. Padėkojome moksleiviams už nuostabų žaidimą ir toliau mėgavomės blėstančiais, bet vis dar šildančiais saulės spinduliais.
Taip smagiai ir turiningai leidome savo dienas, stengdamiesi pažinti ir suprasti vieni kitus skirtingose situacijose. Buvome puiki komanda! Paskutinę naktį susirinkome atsisveikinimui viešbučio konferencijų salėje, kur praleidome nemažai laiko. Pasakojome vieni kitiems savo išgyvenimus čia ir planavome susitikimus po šio projekto. Šokome, žaidėme tradicinius žaidimus ir net nepastebėjome kaip greitai praskriejo negailestingas laikas, kuris priminė apie mūsų viešnagės Turkijoje pabaigą. Pabaigą, kuri gali virsti dar gražesne pradžia. Pradžia, kuri priklauso nuo mūsų pačių. Nuo sukurtų tarpusavio santykių ir didelio noro vėl pamatyti vieni kitus. Pradėdama rašyti minėjau dovanotą puodelį iš kurio geriu kavą. Taip susikūriau sau dar vieną tradiciją, atsipalaidavimo ir gražių prisiminimų minutėlę. Nesvarbu, kuriuo paros metu mėgaujuosi skania kava, bet visada užsimerkiu ir atsimenu kaip išeinu pro viešbučio duris, ant veido krenta šalti lietaus lašai… O aš juos nuveju nusišypsodama ir priimdama viską kaip didelę dovaną. Štai kokią prisimenu Turkiją ir visą veiklą projekto metu.